Vaikų psichologė

Itin jautraus vaiko kasdienybė

Ar atpažįstate savo vaiką šiame aprašyme? Kai kurie vaikai pasaulį išgyvena ypač intensyviai – juos greitai išgąsdina staigūs garsai, sujaudina menkiausia neteisybė ar sukelia ašaras per stipri šviesa. Toks itin jautrus vaikas turi įgimtą savybę, dėl kurios jo nervų sistema stipriau reaguoja į aplinkos dirgiklius ir emocijas. Tai gana dažnas reiškinys – manoma, jog apie 15–20% visų vaikų gimsta itin jautrūs. Šis skaičius toks didelis, kad tai tikrai nėra „bloga“ ar nenormali savybė, greičiau kitoks būdas jausti pasaulį. Svarbu suprasti, kuo ši vaiko savybė pasireiškia ir kaip kasdienybėje galime jam padėti jaustis saugiai, augti bei mokytis. Šiame straipsnyje aptarsime, kas būdinga itin jautriems vaikams skirtingais amžiaus tarpsniais, su kokiais iššūkiais susiduria vaikas ir jo tėvai bei kaip tinkamai – jautriai, bet tvirtai – į juos reaguoti. Taip pat sužinosite, kada verta pasitarti su specialistu, pavyzdžiui, vaikų psichologu ar paauglių psichologu.

Kas yra itin jautrus vaikas?

Itin jautrus vaikas – tai vaikas, kurio temperamente dominuoja didelis jautrumas. Mokslininkai šį bruožą vadina padidėjusiu sensoriniu ir emociniu jautrumu (angl. highly sensitive child). Paprastai toks vaikas nuo pat kūdikystės jautriai reaguoja į įvairius pojūčius – pavyzdžiui, gali nemėgti ryškios šviesos, stiprių garsų ar tam tikrų drabužių medžiagų. Jis gali būti labai jautrus fiziniam diskomfortui (pvz., drabužių etiketėms) ir net menkiausi dirgikliai sukelia stiprią reakciją. Tai įgimtas nervų sistemos ypatumas, o ne blogo auklėjimo pasekmė ar „išlepimas“. Itin jautrūs vaikai tiesiog gimsta jautresni – jie stipriau išgyvena ir teigiamas, ir neigiamas emocijas, pastebi dalykus, kurių kiti vaikai galbūt nepastebi, giliau apmąsto patirtis.

Toks vaikas nebūtinai bus drovus ar intravertas – apie 30% itin jautrių asmenų gali būti netgi ekstravertai. Svarbu nesupainioti didelio jautrumo su kitais sutrikimais: pavyzdžiui, nors itin jautrūs vaikai ir autizmo spektro vaikai abu gali stipriai reaguoti į sensorinius dirgiklius, itin jautrus vaikas noriai bendrauja, jaučia stiprią emocinę empatiją, siekia ryšio su kitais. Taigi jautrumas nėra nei silpnumas, nei elgesio problema – tai asmenybės dalis, turinti ir iššūkių, ir stiprybių. Gerai suprasdami šį bruožą, tėvai gali padėti vaikui klestėti.

Jautrumo požymiai skirtingo amžiaus vaikams

Itin jautrus temperamentas gali pasireikšti įvairiame amžiuje skirtingai. Kaip atpažinti jautrumą kūdikyje, o kaip – vyresniame vaikui? Žemiau pateikiami bruožai, būdingi skirtingoms amžiaus grupėms.

• Kūdikystė (0–2 m.): Jau nuo pirmųjų mėnesių galima pastebėti stiprias reakcijas. Kūdikis gali greitai išsigąsti netikėto garso ar ryškios šviesos, būti jautrus prisilietimams. Jis sunkiau nusiramina triukšmingoje aplinkoje, gali ilgiau verkti, jei yra pervargęs nuo pernelyg daug stimuliacijos. Daugelis itin jautrių kūdikių geriau miega ramioje, blankioje aplinkoje – pavyzdžiui, visiškoje tamsoje su baltuoju triukšmu. Tėvai pastebi, kad tokie mažyliai gali nemėgti tam tikrų drabužėlių, verkia rengiami, jei medžiaga jiems nemaloni. Šie ankstyvi ženklai rodo, kad vaiko jutiminė sistema informaciją iš aplinkos priima labai intensyviai.
• Ikimokyklinis amžius (3–6 m.): Augant vaiko jautrumas gali pasireikšti sunkumais prisitaikant prie pokyčių. Pavyzdžiui, pradėjus lankyti darželį, adaptacija gali užtrukti ilgiau nei kitiems vaikams. Jautriam vaikui išsiskyrimas su tėvais ryte gali būti labai sunkus – kiekvieną dieną išgyvenamas tarsi mažas išsiskyrimo „liūdesys“. Jei po ligos ar atostogų padaroma pertrauka, vėl grįžtant į darželį prisitaikymas tarsi prasideda iš naujo. Ikimokyklinukas, būdamas naujoje ar triukšmingoje aplinkoje, gali patirti emocijų protrūkius – pavyzdžiui, pradėti verkti ar net panikuoti, jei aplinka jam per daug chaotiška. Kiti vaikai gali vadinti jį baikščiu ar verksniu, nes jis vengia triukšmingų žaidimų, mieliau žaidžia ramiai. Tačiau svarbu suprasti, kad tokios reakcijos kyla ne iš užgaidų, o todėl, kad dirgikliai jautriam vaikui veikia tarsi elektros šokas, sukeldami labai stiprų atsaką.
• Mokyklinis amžius (7–12 m.): Pradėjęs lankyti mokyklą, jautrus vaikas gali išgyventi naujus iššūkius. Viena vertus, jis jau geriau supranta save ir gali pasakyti, kas jam nepatinka (pvz., per garsus skambutis ar braižanti megztinio etiketė). Kita vertus, atsiranda socialinis spaudimas prisitaikyti prie bendraamžių. Mokykloje tokie vaikai dažnai būna labai sąžiningi, stropūs, tačiau linkę į perfekcionizmą – jei kas nors nepavyksta, jie labai nuliūsta. Itin jautrus pradinukas gali būti griežtas sau, kritikuoti save dėl menkiausių klaidų („Man visada nesiseka“, „Aš niekada to nepadarysiu gerai“). Gavęs pastabą ar prastą pažymį, jis gali imti ašaroti ar visiškai užsisklęsti. Taip pat šio amžiaus vaikai pradeda geriau suvokti kitų emocijas – dažnai perima aplinkinių nuotaikas, jaučia neteisybę klasėje ir pan. Po ilgos dienos mokykloje jautrus vaikas gali grįžti emociškai išsekęs ir jam būtinas vienatvės bei tylos laikas, kad „atsigautų“.
• Paauglystė (13–18 m.): Paaugliui jautrumo iššūkiai gali būti dar subtilesni. Šiame amžiuje jaunuolis jau supranta, kad yra jautresnis už kitus, todėl gali bandyti slėpti savo jausmus. Dėl savo didelio emocinio imlumo paauglys viduje išgyvena audringas jausmų audras, tačiau aplinka iš jo tikisi „būti suaugusio“ ir neberodyti vaikiškų ašarų. Stengdamasis atitikti lūkesčius, itin jautrus paauglys neretai užsideda kaukę – arba stengiasi būti „tobulas vaikas“, visada viską atlikti gerai, arba priešingai, maištauja, taip bandydamas nuslėpti savo pažeidžiamumą. Bendraamžių kritika ar patyčios itin jautriam jaunuoliui ypač skaudžios – net nežymus pašiepimas gali jį giliai žeisti. Pastebima, kad itin jautrūs paaugliai dažnai linksta į meninę veiklą, filosofinius apmąstymus, ieško prasmės santykiuose. Jie gali jaustis vieniši manydami, kad „niekas kitas taip nesijaučia“. Jeigu toks vaikas neturi artimo žmogaus, kuriam galėtų išsipasakoti, ir neišmoksta valdyti savo sustiprėjusių emocijų, paauglystėje jam kyla didesnė nuotaikos sutrikimų rizika – tyrimai rodo, kad itin jautrūs vaikai paauglystėje labiau linkę į depresiją, jei neišmoksta tinkamai susidoroti su sunkumais.

Iššūkiai kasdienybėje: ką patiria vaikas ir tėvai

Auginti itin jautrų vaiką – tai unikali patirtis, kupina tiek gražių akimirkų, tiek kasdienių išbandymų. Kokie pagrindiniai iššūkiai kyla jautriam vaikui ir jo tėvams?

• Vaiko iššūkiai: Didelis jautrumas reiškia, kad vaikas kasdien patiria stipresnius stresorius nei jo bendraamžiai. Paprastoje situacijoje (pvz., triukšmingame gimtadienio vakarėlyje) jis gali greitai pavargti, perkaitti emociškai. Jutiminis perkraustymas (per daug triukšmo, žmonių, naujų įspūdžių) neretai baigiasi tantrumu, ašaromis arba vaikas tiesiog užsisklendžia savyje, pasitraukia iš veiklos. Jam sunku tai, kas kitiems vaikams gali atrodyti smulkmena – pavyzdžiui, nemalonaus pojūčio dėvint rūbus jis gali visiškai neištverti ir reikalauti persirengti. Emociškai jautrus vaikas taip pat labai skaudžiai reaguoja į barimą ar konfliktiškas situacijas. Jei šeimoje susikerta balsai, jautrus vaikas gali pradėti verkti ar drebėti, net jei barnis ne su juo susijęs. Dėl polinkio į perfekcionizmą jam sunku susitaikyti su savo klaidomis – patyręs nesėkmę (pvz., pralaimėjęs žaidimą) gali ilgai graužtis. Ilgainiui, jeigu vaikas jaučiasi nesuprastas ar nuolat „per stipriai“ reaguojantis, gali formuotis žema savivertė. Jam gali imti atrodyti, kad „su manimi kažkas negerai“. Be tinkamos pagalbos toks vaikas labiau rizikuoja patirti nerimo ar depresijos simptomus augdamas.
• Tėvų iššūkiai: Tėvams kasdienybė su itin jautriu vaiku – tai nuolatinis balansavimas tarp noro apsaugoti vaiką ir poreikio jį užgrūdinti gyvenimui. Vienas didžiausių išbandymų – visuomenės nuomonė. Deja, aplinkiniai ne visada supranta itin jautraus vaiko poreikius: tenka išgirsti komentarų, esą vaikas „pernelyg drovus, per daug emocionalus ar trapus“, o tėvai per daug jį globoja. Tokie komentarai žeidžia tėvus, kelia kaltę, tarsi jie negeba auklėti „normaliai“. Kiti gali patarinėti taikyti griežtesnę drausmę, „užgrūdinti“ vaiką, tačiau tėvai mato, kad griežtumas jų vaikui sukelia dar didesnes dramas. Kitas iššūkis – kasdienės rutinos, kurios su jautriu vaiku gali užtrukti ilgiau: prisiruošti išeiti iš namų reikia daugiau laiko (juk jei batukai „ne tokie“, teks ieškoti kitų), naujos veiklos ar vietos išbandymas reikalauja iš anksto pasikalbėti ir pasiruošti. Tėvai dažnai nuogąstauja: „kodėl mano vaikas toks jautrus? ar jam visada taip bus sunku?“. Gera žinia ta, kad laikui bėgant dauguma jautrių vaikų, jausdami supratimą, išmoksta geriau prisitaikyti prie įvairių situacijų. Vis dėlto tėvams tenka išsiugdyti didžiulę kantrybę, mokytis valdyti savo pačių emocijas, kad galėtų būti ramūs vedliai vaikui. Tai – nemenkas emocinis krūvis pačiai šeimai: svarbu rasti palaikymo (tiek tarpusavyje, tiek prireikus – specialistų), kad tėvai neperdegtų ir galėtų padėti vaikui augti.

Kaip padėti itin jautriam vaikui: jautriai, bet tvirtai

Nors itin jautrus vaikas reikalauja daugiau dėmesio, tinkamos auklėjimo strategijos gali ženkliai palengvinti kasdienybę. Svarbiausia – priimti vaiko jautrumą kaip duotybę ir pritaikyti aplinką bei auklėjimo metodus, kad vaikas galėtų jaustis saugus. Tačiau tai nereiškia visiškai atsisakyti ribų ar taisyklių – reikia rasti pusiausvyrą tarp jautrumo ir tvirtumo. Žemiau pateikiami praktiški patarimai tėvams, kaip padėti jautriam vaikui kasdien:

• Užtikrinkite ramią, stabilią aplinką. Kiek įmanoma sukurkite vaikui nuspėjamą rutiną kasdien – pastovi dienotvarkė suteikia saugumo jausmą ir mažina nerimą. Apie būsimus pasikeitimus (pvz., svečius vakare ar kelionę savaitgalį) informuokite iš anksto, kad vaikas spėtų pasiruošti emociškai. Namuose įrenkite „ramų kampelį“ – vietą, kur vaikas gali pabūti tyloje, kai jam to reikia (pavyzdžiui, skaitymo ar piešimo kampelis). Stenkitės apriboti dirgiklius: sumažinkite foninį triukšmą, naudokite blankesnį apšvietimą, išjungkite televizorių, kai niekas nežiūri. Tokia rami erdvė padeda jautriam vaikui atsipalaiduoti ir pasikrauti jam būtinos ramybės. Jeigu viešoje vietoje vaiką trikdo triukšmas (pvz., prekybos centre ar koncerte), nebijokite prisitaikyti: galite duoti vaikui ausines ar triukšmą slopinančias ausų kištukus. Jei tam tikri drabužiai erzina – rinkitės minkštesnius audinius, nukirpkite etiketės. Mažos pagalbos priemonės aplinkoje padės vaikui jaustis saugiau kasdien.
• Pripažinkite vaiko jausmus. Empatija – geriausias raktas į jautraus vaiko širdį. Užuot menkinę vaiko išgyvenimus („nekreipk dėmesio“, „neverta dėl to verkti“), parodykite supratimą. Paprastai ir ramiai įvardinkite emocijas, kurias matote: „Matau, kad esi nusiminęs, tau dabar liūdna“. Tokios frazės padeda vaikui pasijusti suprastam ir po truputį pačiam mokytis atpažinti savo jausmus. Kartais tėvams norisi numalšinti vaiko ašaras greituoju būdu („nusišypsok, aš tau duosiu saldainį“), tačiau svarbiau leisti vaikui išbūti su jausmu ir pamatyti, kad jis yra priimamas. Nenuvertinkite emocijų – tai, kas mums atrodo „smulkmena“, vaikui gali būti labai reikšminga patirtis. Kai vaikas nurims, pasikalbėkite apie tai, kas jį nuliūdino ar išgąsdino, patikinkite, kad jo jausmai suprantami. Taip formuosis jo emocinis intelektas ir pasitikėjimas jumis.
• Išlaikykite ramybę kritinėse situacijose. Jautraus vaiko pykčio priepuoliai ar ašaros gali būti intensyvūs, bet labai svarbu, kad bent vienas iš suaugusiųjų išliktų ramus „audros akivaizdoje“. Jeigu ir tėvai pradės šaukti ar rodyti didelę savo emociją, vaiko reakcija tik sustiprės. Užuot deginęsi vaiko emocijų „ugnyje“, stenkitės būti tvirtas ir ramus „inkaras“: kalbėkite lėtu, ramiu balsu, galite tiesiog pabūti šalia tylėdami, bet rodykite, kad esate ramus. Vaikas pamažu ims „derintis“ prie jūsų ramaus tono. „Lėčiau yra greičiau“ – ši taisyklė labai tinka jautriam vaikui. Leiskite emocijų bangai nuslūgti, neskubindami vaiko nusiraminti. Kai vaikas aprimsta, galite kartu padaryti kelis gilius įkvėpimus ar ramiai suskaičiuoti iki dešimt – tai padės jam galutinai atgauti kontrolę. Svarbu, kad vaikas matytų, jog jūs priimate jo stiprias emocijas be panikos ir pykčio – tuomet ir jis pats ilgainiui mokysis jas suvaldyti.
• Taikykite švelnią, bet nuoseklią discipliną. Itin jautriam vaikui reikia ribų ir taisyklių taip pat, kaip ir bet kuriam kitam – tiesiog drausminimo būdai turėtų būti švelnesni. Griežtos bausmės ar rėkimas čia neveiksmingi: jei tėvai į netinkamą elgesį reaguos piktai, bausdami, sulauks tik dar stipresnės emocinės reakcijos ir regresijos ateityje. Verčiau rinkitės kantrias, ramias drausminimo priemones. Pavyzdžiui, jei vaikas pasielgė netinkamai, ramiu tonu paaiškinkite pasekmes. Galite nusivesti jį iš situacijos, kuri sukėlė protrūkį, ir nurimus aptarti, kaip reikėtų pasielgti kitąkart. Venkite sarkazmo ar gėdinimo – jautrus vaikas tokius dalykus priima labai giliai į širdį. Užuot sakę „labai blogai pasielgei“, pasakykite: „man skaudu, kad sudaužei žaislą – jeigu supykai, geriau pasakyk man žodžiu“. Tokie žodžiai drausmina, bet nesužlugdo vaiko. Svarbu, kad drausmindami išliktumėte tvirti, bet ramūs. Laikykitės susitarimų – jei pasakėte, kad po pasakos laikas miegoti, tai ir turi įvykti, net jei vaikas verkia, jog nori dar. Tiesa, galite pritaikyti ritualus, kurie palengvina perėjimą (pvz., duoti papildomą „paskutinį apkabinimą“ ar palikti prie lovos įjungtą naktinę lemputę, jei tamsos bijo). Taip vaikas jaus, kad namuose yra taisyklės ir saugumas, bet kartu jo poreikiai atliepiami jautriu būdu.
• Mokykite susidoroti su stresu. Jautriems vaikams labai padeda anksti išmokti savireguliacijos metodų. Pačius paprasčiausius galite praktikuoti kartu namuose. Pavyzdžiui, išmokykite vaiką gilaus kvėpavimo pratimų: užėjus nerimui ar pykčiui, kartu „pripūskite balioną“ pilve – lėtai įkvėpkite per nosį, paskui iškvėpkite per burną, tarsi pūstumėte balioną. Arba skaičiuokite iki 10 ir atgal, spragsėdami pirštais kiekvienam skaičiui. Kai kuriems vaikams padeda piešti savo jausmus – turėti sąsiuvinį, kuriame gali pripiešti spiralių ar banguočių, kai liūdna ar pikta. Taip pat galite išmokyti „ramaus kampelio“ technikos: kai pajunta, kad tuoj pravirks ar supyks, vaikas gali nueiti į savo ramų kampelį ir apkabinti mylimą minkštą žaislą, kol nusiramins. Visi šie metodai – tarsi įrankių dėžutė, padedanti vaikui patiems po truputį reguliuoti savo būseną. Žinoma, tam reikės laiko ir praktikos. Girkite vaiką už pastangas suvaldyti emocijas („mačiau, kaip gražiai pakvėpavai, kad nusiramintum – šaunuolis“). Paverskite tai mažais žaidimais, ir ilgainiui vaikas ims natūraliai naudoti šiuos įrankius stresinėse situacijose.
• Ribokite ekranų laiką. Šiuolaikiniams vaikams sunku išvengti telefonų, planšečių ir televizorių, bet itin jautriam vaikui ypač svarbu, kad laikas prie ekrano būtų saikingas. Kodėl? Todėl, kad ekranuose pateikiama informacija – vaizdai, garsai, veiksmas – jautrų vaiką veikia itin stipriai, tarsi užlieja jo pojūčius. Jautrus vaikas lyg kempinė sugeria viską, ką mato, todėl ilgas sėdėjimas prie ekrano jį išsekina. Taip pat pastebėta, kad tokie vaikai greičiau įninka į ekranus, nes jiems tenka tiek daug įspūdžių, kad norisi vis dar. Pasistenkite nustatyti aiškias ribas: pavyzdžiui, ne daugiau valandos per dieną prie ekrano, jokio telefono bent valandą prieš miegą. Vietoje to paskatinkite ramias veiklas: knygų skaitymą, piešimą, konstravimą, pasivaikščiojimą lauke. Gamta itin jautriam vaikui – tikra atgaiva: ramus pasivaikščiojimas parke ar miške padeda nuraminti apkrautą nervų sistemą. Galbūt atrasite, kad vaikas mielai leidžia laiką lauke stebėdamas vabalėlius ar rinkdamas akmenukus – tokia „nuobodi“ veikla jam gali būti kaip tik tai, ko reikia nervų sistemai subalansuoti.
• Skatinkite vaiko stiprybes. Nepamirškite, kad jautrus vaikas – ne tik rūpesčiai, bet ir nuostabios savybės. Dažnai tokie vaikai pasižymi neeiliniu empatiškumu, kūrybiškumu, sąžiningumu. Jie gali turėti lakią vaizduotę, meninę gyslelę, būti puikūs „gilių pokalbių“ partneriai net tėvams. Būtinai pastebėkite ir įvertinkite šias stiprybes. Suteikite vaikui progų atsiskleisti srityse, kurios jam patinka: galbūt tai muzika, dailė, gamtos mokslai ar pagalba gyvūnams. Pavyzdžiui, jei matote, kad vaikas mėgsta piešti, leiskite lankyti dailės būrelį – ten net drovus jautruolis gali scenoje tapti savimi pasitikinčiu kūrėju. Tokiose veiklose vaikas pasijunta „savo vandenyje“, ir tai stiprina jo pasitikėjimą savimi. Girkite ne tik už pasiekimus, bet ir už pastangas, už parodytą gerumą kitiems („mačiau, kaip paguodei sesę, tu labai atidus“). Tai padės vaikui suprasti, kad jautrumas – tai dovana, leidžianti jam būti puikiu draugu, kūrėju, mąstytoju. Kai vaikas jaučiasi vertinamas už savo gerąsias savybes, kasdieniai sunkumai jam tampa lengviau pakeliami.

Kada kreiptis į vaikų ar paauglių psichologą?

Nors daugelis jautrių vaikų, jausdami tėvų palaikymą, sėkmingai auga ir prisitaiko, kartais verta kreiptis pagalbos į specialistus. Profesionalus vaikų psichologas (o paaugliui – paauglių psichologas) gali padėti geriau suprasti vaiko būklę ir pasiūlyti konkrečių strategijų, kaip įveikti sunkumus. Žemiau pateikiamos situacijos, kada derėtų pasvarstyti apie tokį žingsnį:

• Kasdienis funkcionavimas sutrikęs: jei vaiko jautrumas pasiekė tokį lygį, kad trikdo jo kasdienį gyvenimą – pavyzdžiui, vaikas atsisako eiti į mokyklą dėl nuolatinio streso, nebendrauja su bendraamžiais, negali išsimiegoti, prastėja jo pažymiai – laikas pasitarti su specialistu. Kai vaiko elgesys ir emocijos trukdo jam normaliai funkcionuoti namuose ar mokykloje, būtina profesionali pagalba.
• Stiprus nerimas ar liūdesys: jeigu pastebite, kad vaikas dažnai atrodo prislėgtas, nerimastingas ar kalba apie save labai neigiamai, tai ženklas, jog viduje jam labai sunku. Itin jautrūs vaikai labiau linkę į nerimo ir depresijos sutrikimus, jeigu neturi tinkamo palaikymo. Ilgai trunkantis liūdesys, pasikeitę miego ar valgymo įpročiai, užsiminimas apie „nenorą gyventi“ – tai rimti signalai, kad reikėtų kreiptis į vaikų ar paauglių psichologą.
• Agresyvus ar žalojantis elgesys: ne visi jautrūs vaikai verkia – kai kurie gali reaguoti agresija (pvz., mušasi, daužo daiktus) ar net žaloti save (kapstosi odą, daužo galvą į sieną) bandydami išlieti vidinę įtampą. Toks elgesys pavojingas ir vaikui, ir aplinkiniams, todėl nelaukite – psichologo konsultacija padės rasti būdų saugiai nukreipti šias reakcijas.
• Tėvams labai sunku: jeigu patys jaučiatės išsekę, pasimetę ir nežinote, kaip elgtis su vaiko jautrumu, tai irgi priežastis kreiptis pagalbos. Specialistai gali suteikti žinių ir praktinių įgūdžių tėvams, padėti atskirti, kur baigiasi „normalaus jautrumo“ riba ir ar nereikia papildomai padėti vaikui (pvz., atskirti jautrumą nuo kitų galimų sutrikimų). Nereikia laukti, kol problema „užaugs“ – ankstyva pagalba gali užkirsti kelią didesniems sunkumams vėliau.

Nepamirškite: kreiptis į psichologą nėra nei gėda, nei nesėkmė. Atvirkščiai – tai sąmoningo ir rūpestingo tėvų elgesio požymis. Vaikų ar paauglių psichologas gali padėti vaikui išmokti emocijų valdymo, sustiprinti jo savivertę, o tėvams – atrasti naujus auklėjimo įrankius. Kartais pakanka kelių konsultacijų, kad šeima pasijustų tvirčiau. Suteikus reikiamą pagalbą laiku, jautrus vaikas gali išaugti į emociškai stiprų ir savimi pasitikintį žmogų. Jūsų meilė, supratimas ir kantrybė – geriausia dovana, kokią galite duoti savo itin jautriam vaikui kasdienėje kelionėje augant.